Praėjusį rudenį turėjau progą studijuoti Taivane. Tai nuostabi vieta, garsėjanti Nacionaliniu rūmų muziejumi, šurmuliuojančiais naktiniais turgais, dangoraižiu „Taipei 101“, jaukiomis Zhongshan kvartalo kavinėmis, įspūdinga Čiang Kai-Šeko memorialine aikšte ir ramybe dvelkiančia Lungshan šventykla. Išvykus iš Taipėjaus atsiveria dar daugiau įspūdingų vietų: Hualien žavi kvapą gniaužiančiais gamtos vaizdais, o Tainanas – senoji sostinė – vilioja išskirtinėmis šventyklomis. Ir tai tik maža dalis šimtų nepamirštamų vietovių, kurias galima atrasti Taivane.
Tačiau kad ir kiek laiko praleisčiau keliaudama po Aziją, visada stengiuosi bent trumpam sugrįžti į Japoniją. Šį kartą, pasibaigus studijoms, nusprendžiau čia stabtelėti ir pirmiausia apsistojau Tokijuje. Myliu šį miestą ne tik dėl daugybės lankytinų vietų. Į Tokiją grįžtu ir dėl visai kasdienių dalykų – pavyzdžiui, apsipirkti bohemiškame Shimokitazawa rajone ar apsikirpti Roppongi. Atsimenu, kadaise šio vieno prabangiausių Tokijo kvartalų kirpyklos atrodė be galo brangios, o dabar pasirodo, kad apsikirpti Roppongi gali būti net pigiau nei mano gimtajame Panevėžyje.
Žinoma, atvykus į Japoniją tiesiog privalu praleisti vakarą Torikizoku restorane. Tai buvo puiki proga susitikti su buvusiais kolegomis ir aptarti, kaip dėl nusilpusios jenos šiuo metu gera būti turistu Tokijuje.
Kadangi esu didelė kačių mylėtoja, negalėjau neužsukti į Gotokuji šventyklą, dedikuotą garsiajai „kviečiančiai katei“ (maneki-neko).
Kai pavargau nuo Tokijo šurmulio, išvykau į netoliese esančią Enoshima salą ir pasivaikščiojau po garsiuosius urvus. Klajojant po salą tolumoje vis pasirodydavo svajingas Fudžio kalnas, lyg nuolat primindamas, kad Japonijoje grožis slypi netikėčiausiose vietose.
Vėliau aplankiau ir Shizuoka regioną: keliavau traukiniu po nuostabų Izu pusiasalį ir klaidžiojau Shizuoka miesto priemiesčiais, kol pasiekiau dar Meidži laikus menantį tunelį.
Paskutines dienas Tokijuje skyriau Jinbōchō kvartalui, garsėjančiam gausybe antikvarinių ir naudotų knygų parduotuvių. Ten įsigijau kelis nuostabius ukiyo-e (japoniškos medžio raižinių litografijos) darbus, o vakarą užbaigiau apsilankymu viešosiose pirtyse.
Išvykdama vis galvojau: ką kitą kartą nuveiksiu Japonijoje? Dar nebuvau Kanazavoje ir Sado saloje, nemačiau sumo imtynių, net nesu buvusi Tokyo Tower.
Panašu, kad teks sugrįžti į Japoniją dar kartą. O gal ir dar ne vieną.
O tiems, kas dar nebuvo Japonijoje, kviečiame į Wind Bike Tours rengiamus turus šį rudenį:
Straipsnį parengė – Beatričė Rutkauskaitė
